Šunys užniso juodai

Mes gyvename name ir beveik visi kaimynai aplink mus turi šunis.

O aš nekenčiu šunų. Nekenčiau jų nuo vaikystės, nekenčiu dabar ir nemanau, kad kada nors juos pakęsiu. Didelių šunų paprasčiausiai bijau, o maži - erzina.

Tai va - kiekvieną vakarą, maždaug tuo pačiu metu mūsų gatvėje pasigirsta klaikus keturių šunų lojimas - toks piktas, jog gali pagalvoti, kad mažų mažiausiai kažkas skerdžia ir prievartauja visą baleto trupę, čia pat, gatvėje.

Pirmus kartus išsigąsdavau, galvodavau - jofana, kas gi čia dabar ir šokdavau prie lango.
O ten, vietoj skerdynių ir kraujo - rami scena - kaimynas išveda pavedžioti savo šunį. O ant jo iš vienos ir iš kitos pusės loja po du šunis (dvi vilkeškos ir dvi kažkokios unindentified torpedos). Ir loja taip, kad šauk briedį, infarktą galima gauti.

Pilna čia tų istorijų pas mane su šunimis... Pvz, apie mergaitę (na, kokia ten mergaitė, 25++ metų) ir toyterjerą, su kuriuo ji miega, bučiuojasi, nešiojasi ir t.t. Toyterjeras, kaip žinia, yra tokio durnumo šuo, kuris visomis progomis apsimyža - iš džiaugsmo, iš baimės, ir šiaip... Balutės, balutės... O jai - nieko. Ji sako - nu koks gi čia sysiukas? Čia ne sysiukas, o kvepaliukas...

Arba pudeliai. Nekenčiu pudelių. Striksi savo kvailom kojytėm, vizgina apkirptom uodegytėm... Manipulative bitches... Arba pekinukai. BWEEEE.... Vemti verčia nuo jų išpūstų akių ir paiko viauksėjimo. Vaikystėje kaimynai turėjo kažkokį mažą puspekinį-pusšūdinį šunėką, kuris nuolat vaikščiodavo iškištu raudonu bybiuku. Žiaugčioju vien rašydamas apie tai. Weee....

Kai gyvenome daugiabutyje, viena kaimynė turėjo gauruotą, purvinai baltą, smirdantį, teliuko dydžio šunį su kuriuo ji važinėdavosi liftu. Po jų pasivažinėjimo liftas smirdėdavo kaip išmyžtų skudurų krūva. Vien to šuns vaizdas buvo toks šlykštus, kad net prasilenkti su ja būdavo siaubingai nemalonu. Ir ką - tokį šunį ji laikė bute, jis ten aišku po sofas ir po kilimus trindavosi... Nesuvokiama...

Mane nepaprastai stebina vienišos panelės, auginančios didelius patinus dogus. Stengiuosi negalvoti apie tai, ką jos vienos namuose daro su jais. Ir jūs negalvokite, geriau nereikia...

Kai atsikėlėme gyventi į nuosavų namų rajoną, pirmus kartus, važinėjant su dviračiu plaukai stodavosi piestu - važiuoji pro kiekvieną namą, pro kiekvieną tvorą, o ten plaukuotas išgama loja, taškydamas savo seilėmis... Am, am... Gav, gav...

Tie patys du vilkeškos nežinau kokiu klausimu loja ir kiekvieną rytą, apie 6:30, matyt irgi ant kokio nors kaimyno ar paštininko, nžn. Ir prikelia, prižadina iš miegų, sukos... Sukų sukos... Arba vidury nakties, ant kokio nors ežiuko pradeda loti... Pravalas...

Yra dar kito kaimyno šuva, žvairas ryžikas, kuris šikdavo mūsų kieme, pralindęs pro tvorą. Kaimynas tą klausimą išsprendė tik tada, kai pamatė, kad aš tą šikantį šunį veju lauk (nesakysiu kaip). Nuo šiol nebešika, nes kaimynas užsilopė savo klišą tvorą, bet vistiek, sušiktas ryžikas viauksi, kai prieinu prie sandėliuko, tipo saugo.

Šunys - kvaili, pavydūs ir purvini padarai. Nekenčiu jų.

Beje, aš nesu kretinas ir suprantu, kad ne šunys čia kalti, o jų idiotai šeimininkai, kurie pataupo kažkiek ten suknistų litukų ir nenuveda jų padresiruoti, kad būtų ne nedresiruoti plaukuoti išgamos, o padresiruoti plaukuoti išgamos.

Kvaili žmonės. Beje, su teise balsuoti. Nepamirškime to per sekančius rinkimus.