Ir vėl apie jos didenybę Emigracija...

Vakar kalbėjau su kaimynu, jie gyvena name, kuris dabar vertas apie pusę milijono litų (prieš krizę galėjo parduoti už beveik 800 tūkstančių). Jų namas - fainas, šviesus, erdvus...

Kaimynas sako: Jei šiandien, kad duotų man už šitą namą milijoną, tai išeičiau taip, kaip stoviu. Pasiimčiau tik pasą, apsirengčiau pagal sezoną ir išsikviesčiau taksi. Palikčiau namą su viskuo - su šunimis, dviračiais, mašinomis, baldais, su viskuo, kaip yra. Jei būtume mes jaunesni (jiems apie 40-45) ir be vaikų, tai šiandien pat darytume "viso gero, Lietuva".

Lietuva vasarą - tai pati nuostabiausia šalis. Žiemą - šiek tiek blogiau, bet nieko. Gyvenant ne bute, o nuosavame name Lietuvoje dar visai galima gyventi. Problemos kyla tik tada, kai išlendi iš savo komforto zonos ir nuvažiuoji kur nors į viešą vietą arba įsijungi lietuvišką televiziją.

Viešose vietoje (prie ežerų, pajūryje) neįmanoma ramiai leisti laiko - šiukšlės, budulynas, alkašai ir rusiškas blatnas šansonas. Nacionalinėje televizoriuje - turinio nekokybė, bulvarinės laidos ir niekada nieko pozityvaus neprognozuojanti valdžia.

Netupėsi gi namie visą laiką...
Kaip gyventi Lietuve, jei nuolat didėja verslo mokesčiai ir kyla kainos?
Kaip gyventi Lietuvoje, kai beveik kiekvienas sutiktas seniau matytas pažįstamas sako "Dar neemigravot? Geras ;) O mes jau manėm, kad jūs senai išvažiavot..."?
Kaip gyventi Lietuvoje, kai net tėvai sako "Jūs geriau važiuokit, o mes jau čia kaip nors"?
Kaip gyventi Lietuvoje, kai net draugas, užimantis ne pačias prasčiausias pareigas banke ir turintis butą senamiestyje nuolat pasvarsto apie emigraciją?
Kaip gyventi Lietuvoje, kai jau niekuo nebetiki?

Aš myliu Lietuvą ir man skaudu, kad ji mažėja, bet aš nenoriu būti tos agonijos dalimi.

Rudenį važiuosim iš Lietuvos. Iš pradžių į Londoną, padirbėt, o paskui žiūrėsim.
Labiausiai norėtume gyventi Austrijoje - ir Europos centras, ir šiaip, tvarkinga šalis...