Aš kaifuoju nuo American Idol‘e verkiančių amerikiečių. Taškausi iš laimės, kai kokia nors stora spuoguota bebalsė kiaulė apsipila ašaromis dėl nefiltruoto Simon‘o bazaro.
Nes ne, ji niekaip nesupranta, kodėl su savo balsu, tinkančiu tik tualete „užimta!“ rėkti, ji nepatenka į show biznį. Ne, jai neaišku, kodėl jos storos šiknos, sveriančios kaip visos J.P. Gaultier manekenės kartu sudėjus, nenori filmuoti Holivudas. Ne, nes ji yra pati geriausia, fainiausia ir neturinti problemų nei dėl figūros, nei dėl balso, nei dėl charakterio.
Anglai turi tinkamą žodį šiai situacijai – delusional (# delusion - (psychology) an erroneous belief that is held in the face of evidence to the contrary)
Mano kartą (kirtis ant ą) vadino MTV ir mikrobangų krosnelių karta. Neva mes buvome nekantrūs ir norėjome visko čia ir dabar. Taip, mes buvom nekantrūs ir norėjome visko čia ir dabar, tik kai to negaudavom, tai nežviegdavom „aš noriu, noriu, noriu, kodėėėėėėl neturiu????!!!!“
Vakar neatkasiau užsnigto automobilio, todėl važiuodamas gerti Warsteinerio į centrą su taxi girdėjau, kaip per kažkurią buką radijo stotį B kategorijos didžėjus skaitė pranešimą „gražus 15 metų jaunuolis ieško panelių“. Oh, baby... Gražus 15 metų jaunuolis...
Man patinka žodis „savimyla“. Myli save. Kaip jūs mylite save? Kuria ranka?
Kaip žiauru, kai tavo vienintelis privalumas – grožis. Nes jei sėkmė pasisuks užpakaliu ir grožis baigsis anksčiau, nei atsiras protas, tai likusį gyvenimą teks pamainai pasibaigus Maximos vežimėlius iš lauko suvežti į salę.
Negali visos žiurkės tapti Madonnomis ar Beyoncėmis. Negali, nes tada nebus kam gatvių šluoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą