Nereikia net mesti gerti – užtenka tik primažinti alkoholio vartojimą ir iš karto supranti, kad nebeturi draugų. Susitinki ir iš karto pradeda kondensuotis tam tikras poreikis alkoholiui. Na kaip čia dabar du ar trys draugai susės ir neišgers? Tai apie ką šnekėt tada?
Iš „aplinkos“ visada yra spaudimas gerti. Tu privalai išgerti. Pradedi jaustis lyg išdavikas – „Tu ką, su chebra čierkos padaryt nebegali?“ „Tu ką, čia tipo sveikai gyventi pradėjei?“ „Davai, išgeriam“...
Tada yra du keliai – arba išgerti, arba neišgerti. Jei išgeri – tu savas. Jei ne – tampi pamažu aštėjančia susitikimo vinimi – su kiekvienu bokalu vis girtėjantys balsai grįžta prie temos „nu, tai gal dabaaar išgeeersi? Ėėėėėė?“
Per sekantį susitikimą klausimai bus „tai ką, tu ir VĖL negersi?“, „Tu gal DURNAS?“ ir panašiai. Ir tada prasideda atsiribojimas nuo „chebros“...
Ne per seniausiai teko dalyvauti vienos draugės gimtadienyje. Anksčiau jos baliai pasižymėdavo martinio voniomis, garsia muzika ir mergų žviegimu iki paryčių. Šį kartą didžioji dalis party-animal'ų negalėjo gerti (dėl įvairių skirtingų priežąsčių) ir tūso atmosfera buvo kažkokia priblėsusi. Pasėdėjom, kažką pašnekėjom ir išsiskirstėm.
Su alkoholiu visada linksmiau. Bet tam tikru momentu jo vartojimas peržengia tą ribą, nuo kurios jis pradeda kelti problemas ir tas apsisprendimas - negerti - vieniems ateina anksčiau, kitiems vėliau, o dar kitiems neateina niekada.
Vieni žmonės gali išlaikyti protingą balansą – išgerti tik truputį ir neprisilupti iki juostelės trūkimo. Kitiems (ir man taip pat) protingai balansuoti neišeina, todėl man negerti iš viso yra lengviau, nei išgerti tik truputį. Man įsijungia „kablys“ ir tada labai sunku sustoti.
Gerai, kad turiu žmogų šalia, kuri Maximoje pasako – gal neperkam šiandien? Gerai, kai šalia yra žmogus, dėl kurios gali nepirkti ir šiandien, ir rytoj.
O kai nėra žmogaus šalia, arba jei tas žmogus irgi turi polinkį į alkoholizmą?
Tada būna kaip su [ ... įrašykite čia savo pavyzdį apie prasigėrusią porelę ... ]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą