Labai labai liūdnas Lietuvos ryto straipsnis apie Lietuvą (atsivėrus darbo sienoms su Vokietija ir Austrija)

Perkopijuoju Lietuvos ryto straipsnį pas save į blogą, kad vėliau, po kelių metų jį galėčiau rasti ir palyginti, ar atsitiko taip, kaip jie prognozavo. Mano manymu, jie yra teisūs ir aš pritariu kiekvienam jų parašytam žodžiui.

Originalus straipnsis yra http://www.lrytas.lt/?data=20110505&id=nuo05_a8110505&sk_id=99&view=2

O čia jo pilna kopija (įdomesnės vietos paboldintos mano):

Gegužės 1 dieną Lietuvos žmonėms atsivėrė Vokietijos bei Austrijos darbo rinkos. Abi šios valstybės naudojosi teise septynerius metus riboti naujųjų ES narių darbo jėgos judėjimą.

Dabar šis terminas baigėsi ir lietuviai į Vokietiją ar Austriją jau gali vykti dirbti taip pat laisvai kaip ir į Didžiąją Britaniją ar Airiją.

Kaip tai atsilieps ir taip gausiausiai ES savo šalį paliekančių lietuvių emigracijai?

Ekspertai prognozuoja, kad emigracijos srautas į Vokietiją tolydžio augs, nors ne iš karto ir ne itin dramatiškai, o Austrija iš viso nėra ir, matyt, nebus labai patraukli lietuvių emigrantams šalis.

Mat į nedidelę Austriją seniai traukia emigrantai iš istorinių ryšių su ja turinčių kaimyninių valstybių – Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos, Vengrijos, Slovakijos. Todėl įsitvirtinti šios šalies darbo rinkoje lietuviams nebus lengva.

Vokietija pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį lietuviams jau buvo tapusi viena geidžiamiausių vietų ieškant geresnio gyvenimo.

Vėliau, Lietuvai įstojus į ES ir oficialiai atsivėrus turtingųjų Europos šalių darbo rinkoms, septynerių metų pereinamąjį laikotarpį laisvam darbo jėgos judėjimui panorusią taikyti Vokietiją nukonkuravo Didžioji Britanija, Ispanija, Skandinavijos šalys.

Vis dėlto emigracijos į Vokietiją srautas niekuomet nebuvo nutrūkęs, tik į šią šalį lietuviai daugiausia vykdavo jau iš anksto susitarę su jų laukiančiais darbdaviais ar pas ten įsikūrusius gimines ir draugus.

Mat Vokietijoje šešėlinė ekonomika labai menka, todėl įsidarbinti ten galima tik legaliai, o vokiečiai nelabai palankiai žvelgia į emigrantus.

Be to, Vokietijoje labai stiprios profsąjungos, jos priešinasi, kad būtų priimami į darbą imigrantai, sutinkantys dirbti už menkesnį nei vietinių žmonių darbo užmokestį. Kita vertus, tai garantuoja, kad šioje šalyje įsidarbinusiems atvykėliams už tą patį darbą bent jau nebus mokama daug mažiau nei vokiečiams.

Tokia Vokietijos darbo rinkos specifika lėmė, kad pastaraisiais metais iš Lietuvos dirbti į šią šalį žmonės masiškai nevažiavo, bet labiau kvalifikuoti darbuotojai jau du dešimtmečiai vykdavo ten padirbėti.

Oficiali statistika rodo, kad pernai į Vokietiją emigravo 3,8 tūkst. lietuvių.

Tai buvo ketvirtoji pagal populiarumą lietuvių emigracijos kryptis.

Neabejojama, kad šiemet, kai visiškai atsivėrė Vokietijos darbo rinka, išvykstančių į šią šalį žmonių padaugės – prognozuojama, jog maždaug dvigubai ir sieks apie 8 tūkstančius.

Šios prognozės gali būti net viršytos. Mat jau pirmosiomis gegužės dienomis autobusais į Vokietiją važiuojančių žmonių srautas išaugo 50 procentų, gerokai padaugėjo keliaujančių keltais.

Tai, jog gerokai išaugo ir norinčiųjų mokytis vokiečių kalbos, rodo, kad susidomėjimas šios šalies darbo rinka auga ir nemažai žmonių ima apgalvotai ruošti sau dirvą emigruoti į Vokietiją.

Ne paskutinį vaidmenį atliks ir tai, kad Vokietija itin patraukli imigrantams šalis. Atlyginimai čia ne ką menkesni nei Didžiojoje Britanijoje, o maistas ir būstas atsieina pigiau.

Lietuvių emigracija į Vokietiją ilgainiui Lietuvai gali turėti net pavojingesnių padarinių negu į Didžiąją Britaniją ar Airiją.


Spėjama, kad drausminga Vokietijos darbo rinka palyginti lengvai įsileis kvalifikuotus darbuotojus, pirmiausia gydytojus, slaugytojus, informacinių technologijų specialistus, įvairių sričių inžinierius.

Todėl kvalifikuotų darbuotojų emigracija į atsivėrusią Vokietijos rinką gali tapti dar viena skaudžia mūsų ūkio rykšte.

Verslininkai jau šiandien skundžiasi, kad kai kuriuos jų plėtros planus stabdo gerų specialistų stoka.

Per krizę sparčiai augant darbą praradusių žmonių skaičiui, šalies valdžia tik trynė rankomis, kad emigracija mažina socialinę įtampą, o pastaruoju metu jau gali ir girtis, kad nedarbas po truputį mažėja.

Bet kai iš Lietuvos vis gausiau išvažiuos darbą turintys geri specialistai, tokios emigracijos socialinių privalumų nebus įmanoma įžvelgti nė su žiburiu.

Tai tik silpnins Lietuvos tarptautinį konkurencingumą, stabdys jos ūkio plėtrą ir, mažėjant darbingų, geriau uždirbančių žmonių skaičiui, užkraus vis sunkiau pakeliamą naštą socialinės rūpybos sistemai.

Tačiau atrodo, kad Vyriausybė toliau rezga planus, kurie išguis iš šalies ir emigruoti dar neketinusius specialistus.

Jeigu Seimo dauguma pritars kairiųjų siūlymui įvesti progresinius mokesčius, kai didesniu mokesčiu apdedama alga, prilygstanti Vakarų šalių bedarbio pašalpai, tai paskatins kiek didesnę nei vidutinę algą uždirbančius lietuvius ieškoti laimės užsienyje.

Bet kuriuo atveju Lietuvos darbdaviams dėl gerų specialistų vėl teks rimtai konkuruoti ir su atsivėrusia patrauklia Vokietijos darbo rinka, bet valdžia, tarsi būtų akla, vien blogina tokios konkurencijos sąlygas.